styrus

styrùs, -ì adj. (4) KII205, NdŽ; L589, KŽ plg. 2 styras. 1. šiurkštus, standus: Gražūs buvo plaukai, tik po karštinei styrūs paliko Trgn. Nuobarinė vilna styrèsnė Trgn. 2. nejudrus, nelankstus: Pasenau, pirštų nebgaliu palankstyti – styrì paliko Vkš. ║ padėręs, sustingęs: Su styriomìs (pastyrusiomis) akimis į ką žiūrėti KI82. 3. prk. nepaslankus, tingus: Iš pat mažens buvo styrùs pri darbo Vkš. ║ užsispyręs, nenuolaidus: Nebūk toks styrus, galėtum senesniam ir ažsileistei Trgn.